Meno rezidencija Lisabonoje, paroda Vilniuje ir piniginė premija – tokį rinkinį šiemet gavo geriausias Baltijos šalių jaunasis tapytojas. Tarptautinė komisija įdomiausia pripažino lietuvę Moniką Plentauskaitę. Jaunojo tapytojo prizas Vilniuje įteiktas 10 kartą. Ta proga sostinėje atidarytos net kelios parodos. Dėl geriausiojo jaunojo menininko vardo varžėsi beveik 100 Baltijos šalių jaunųjų tapytojų. Išrinkta Vilniaus dailės akademijos absolventė M.Plentauskaitė. Tarptautinės komisijos teigimu, menininkės darbuose dera tapybos technika ir konceptualus..

.. / Skaityti

Jaunojo tapytojo prizas kviečia švęsti dešimtmetį kartu. Šiemet dėl pagrindinio „Jaunojo tapytojo prizo“ konkuravo 72 Lietuvos, Latvijos ir Estijos iki 30 metų menininkai, iš kurių darbų tarptautinė komisija atrinko 15 finalininkų: Arnolds Andersons / LV; Kęstutis Juršėnas / LT; Liisa Kruusmägi / EE; Linda Lagzdina / LV; Sandra Strele / LV; Laura Igovena / LV; Monika Radžiūnaitė / LT; Monika Plentauskaitė / LT; Justine Seile / LV; Jurgis Tarabilda / LT; Ieva Juršėnaitė / LT; Eglė Norkutė / LT; Solveig Lill / EE; Gabrielė Vingraitė / LT; Aira Urbonavičiutė..

.. / Skaityti

Jaunojo tapytojo prizas (JTP) – vienas pirmųjų ir vienas reikšmingiausių meno renginių Baltijos šalyse, vykstantis nuo 2009 metų. Šis projektas sujungia Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunuosius menininkus bendram tikslui – pristatyti savo šalies tapatybę, meno mokyklų praktikas ir asmeninį kūrybos potencialą. Menotyrininkų teigimu, projektas jau tapo savotišku Baltijos šalių jaunosios kartos tapybos metraštininku, svarbia jaunųjų kūrėjų platforma. Pagrindinis projekto tikslas  – pristatyti perspektyviausius ir ryškiausius jaunosios kartos tapytojus..

.. / Skaityti

Puslapis 1 iš 19  > >>

A.Zakarausko solo paroda

Andriaus Zakarausko solo paroda "Peizažo nutapymo būdų tapyba"
Paroda veikia: VDA Titanikas II a. ekspozicijų salėje "Kvadratas"
Parodos laikas: 2010.10.14 - 2010.11.20

Andrius Zakarauskas

 

 

 

 

 

Rankos judesiu,150x170, al.drobė.2010.

Andrius Zakarauskas - "Jaunojo tapytojo prizas 2009" laimėtojas,vienas naujosios figūrinės tapybos atstovų. Jo kūriniams būdinga supaprastinta tapybos kalba; jis atsisako faktūros ar gestiškumo, tiesiog spalvina, modeliuoja apimtis nuosekliai klodamas dažą. Paveikslo plokštumą užpildo dėliodamas savas ženklų sistemas iš gausybės skirtingų žmogaus įvaizdžių. Taip kuria reikšmes įgaunančius piešinėlius, dažniai kiek abstraktesnes ...tikrų daiktų, įvykių versijas. Šios ženklų sistemos neįmanoma perskaityti žodis žodin kaip knygos - ji yra skirta daugiau kaip priemonė padėti suprasti savitai konstruojamą žaidimą.


Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
(Tekstas iš "Jaunojo tapytojo prizas" katalogo "JTP/YPP")

Michelangelas Siksto koplyčios Adomo sutvėrimo freskos motyve nutapė kuriantį Dievo pirštą, tapusį tvėrėjo galios simboliu. XX a. 5 deš. kūrimo proceso gaivalą ryškiausiai įkūnijo Jacksono Pollocko figūra. Georgo Bazelico tapymas pirštu taip pat buvo menininko kaip tvėrėjo ir kūrinio kaip tvarinio idėjinės linijos tąsa. Tą pačią liniją savaip pratęsė jaunosios kartos menininkas Andrius Zakarauskas (g. 1982 Kaune), nutapęs tapantį dailininko pirštą dieviškai žydros spalvos fone – „Fingermalen (Tapyba pirštais” (2008). Kūrybos pradžioje inspiracijų sėmęsis iš kino, televizijos, meno istorijos, Zakarauskas jau kurį laiką analizuoja klausimą - kas yra tapyba ir koks jos vaidmuo šiuolaikinėje menų hierarchijoje? Jo kūryba – paties tapytojo, tapymo ir tapybos galios anatomija.
Tapatindamasis su kūrėju, kūrybos objektu, žiūrovu ir tapymu, Zakarauskas paverčia šiuos fundamentalius tapybos proceso „dalyvius” savitiksliais paveikslo siužetais ir leidžia jiems galioti savarankiškai. Tapyba, nuolat kalbanti apie tapybos kalbą, buvimą tapyboje, virtimą tapyba – tai tautologijos triukas, leidžiantis įrašyti Zakarauską į konceptualiojo meno atstovų gretas. Juk kartojimas, menininko ir kuratoriaus Benoit Maire teigimu, yra konceptualaus meno sąlyga.
Zakarausko kūryba kupina apoteoziškos didybės ir menininko galios demonstravimo. Jis tarsi apverčia aušktyn kojomis romantinį savo pašaukimui vergaujančio menininko mitą, multiplikuodamas drobėse nuasmenintą savo paties alter ego (vieną ar keletą) ir suteikdamas jiems pagrindinių veikiančiųjų rolę: autoriaus figūra – ir potėpis, iš kurio sudarytas motyvas, ir siužetas. Zakarausko vizualinę kalbą galima suvokti bent keliais būdais. Jei į autoriaus užkabintą tapybos ir tapytojo santykio fenomeną pažiūrėsime pragmatiškai, Zakarausko siužetai gali byloti apie dažną autoriaus „vardo” galios viršenybę prieš kūrinį. Zakarausko drobė liktų tuščia ir beprasmė, jei joje neveiktų jo paties figūra. Galima ir biblijiškai: kūrėjas kuria pagal savo atvaizdą, todėl kūrinys visada nešiosis savyje dalį kūrėjo.
Kad ir kokį žiūros tašką pasirinktume, Zakarausko drobių „aš” – ne didžiojo Meno tarnas, o demiurgas ir diktatorius. Neatsitiktinai ankstyvesnėje kūryboje Zakarausko tapomos jo paties figūros (tapybos personifikacijos) monumentalios, dažnai žvelgiančios į žiūrovą iš „varlės žiūrėjimo taško” kaip didžiųjų totalitarizmo diktatorių. Reikalaudamas iš žiūrovo „mokytis suprasti tapybą” ir „pasiduoti jos galiai” autorius tapė diktatūrinius gestus: energingai sugniaužtas „Kumštis” (2009), aukštyn keliamos rankos, įsakmiai žemyn rodantis pirštas iš ciklo “Mokykis tapybos” (2008). Didybės ir absoliutaus pasitenkinimo ženklus rodė ciklas “Aš ir kiti tokie, kaip aš” (2009).
Naujausiuose Zakarausko drobėse manifestacinė tapybos kulto „propagandos“ vėliava nuleista, mąsliai sugrįžtama prie kertinio klausimo, kas vis dėlto yra toji tapyba. Plėtojama ankstesnė meninė taktika: savo figūros kaip tapybinio elemento (linijos, dėmės) ir pagrindinio motyvo traktuotė. Zakarauskas dekonstruoja stereotipinį studijoje peizažą tapančio tapytojo vaizdą. Pavyzdžiui, savo ir merginos (dviejų skirtingų pradų) figūras ištempia kaip peizažo horizonto liniją ir vaizduoja link jo keliaujančius kitus jo alter ego (Be pavadinimo (kol kas) (2010). Studija tarsi išnyksta, ir autorius apsigyvena tapomame peizaže.
Zakarausko kūrybai būdingą racionalumą, logika pagrįstą vaizdo konstravimą, autoriaus galios ir didybės demonstravimą ir manifestacinį iššūkį įprastam tapybos suvokimui galima būtų traktuo kaipti klasikinės “vyriškos” tapybos problematikos tąsa. Tradiciškai meno istorijoje gelminių (rimtų) tapybos klausimų sprendimas priklausė vyriškų rūpesčių sferai. Matyt, iki šiol gaji kolumbiška tapytojo savimonė, aktualus bandymas pergudrauti ir perkurti, kvestionuoti ne tik tapybą, bet ir jos suvokimą. Tapymo tapsmas ir tautologiniai žaidimai kūrybos ir kūrėjo sąvokomis kaip ryškiausias Zakarausko kūrybos bruožas, palengva kisdamas, išlieka pagrindiniu drobių herojumi.

Dailu