Aistė Marija Grajauskaitė 

2010 m., Vilnius

 

Šiandienos gyva, jauna tapyba, man asmeniškai, yra daugiau nei drobė ar idėja. Tikiu, kad tai visa istorija, kurioje telpa daugiau nei žiūrovas mato ar gali pamatyti. Tai – intymumas. Kažkas, kas visada sukuria jausmą, lyg pažįstamas kvapas tave nukeltų į buvusį gyvenimo laikotarpį, kuriame lyg ir egzistavo tas asmuo susijęs su kvapu, tačiau atmintyje užsiliko tik emocija, bet ne vaizdinys. Panašus jausmas apėmė praeitą rudenį vaikštant Vilniaus šiuolaikinio meno mekoje – ŠMC – matai, bet ne viską. Ir turiu pripažinti, kad nežinau, ar tapyba taip jaudintų, jei ne tas nebylumo ir nepabaigtos istorijos momentas.

-

Aš – atida – drobė. Žaidimas trise.

-

Tai, kur vesiu toliau – mano žaidimas. Mano drobėje. Trise. Aš – Vilnius – Tu.

- - -

Aš esu jaunoji tapytoja. Dažniausiai sumaišau veido bruožų kaleidoskopinį prisiminimą su Vilniaus bažnyčių frontonų linkiais ir skulptūromis, Katedros bokšto šviesa ir šešėliais ir pridedu įsivaizduojamą Šv. Augustijonų bažnyčios varpo dūžio aidą į senamiesčio gatvelių sienų garsą ir – voilà – štai tavo portretas.

-

Dėl nepaaiškinamos priežasties tiesiog niekada nemačiau labiau tapybiško miesto, nei kasdieniškas, žingsniu matuojamas Vilnius. Nesakau, kad apkeliavau visą pasaulį ir visus miestus mačiau, tačiau Vilnius turi savyje kažką itin magiško (pripažink dabar linksi). Aš net nesivelsiu į kalbas apie tai, kokios yra jaudinančios gatvelės ir jų linkiai, arba naktinio senamiesčio garsų koncertai – senos durys, smailūs moterų kulniukai, seni Kalvarijų turgaus muzikantai… Šįkart tai, ką noriu papasakoti, yra tai, ką matau greičiausiai tik aš. Nes nežinau kiek gali matyti Tu, neturėdamas mano akių.

-

Tokių portretų, kaip paminėtas pirmasis, turiu kelis. Po vieną kiekvienam mylimajam – tai tikrai. Ir niekas manęs negali nubausti ar parašyti kokio baisaus kritikos kupino teksto (į kurį, aš – tapytoja, atsakyti nemokėsiu, nes mano instrumentas tai minties teptukas, o ne koks nors minties plunksnakotis) už tai, kad kuriu tuos portretinius atvaizdus taip, kaip matau šiandien. Arba dėl to, kad net jei šviečia saulė, aš vis vien pasirinksiu savo objektą regėti pilkšvai balsvame vilnietiško dangaus patalynės fone.

-

„Žinot, o Jus reikia tapyti, kaip peizažą.“  k.s.

-

Per tiek laiko, kiek gyvenu šiame ne vienos tautos pamiltame ir ne vieno gaisro nualintame mieste, didžiąją dalį bažnyčių paskyriau įvykiams arba žmonėms. Vienos man primena, kaip įsimylėjau menotyrą, kitos – kaip įsimylėjau žmones, trečios – kaip susižadėjau, o likusios – kaip išsiskyriau (su prisiminimais, žmonėmis, daiktais). Yra dar ir tokių, prie kurių kartais tik Dioniso lydimos kojos nuveda. Tuomet supranti, kad jausmas, kaip potėpis, yra kažkas tarp magiško ir meistriško.

-

Galiausiai, jei leistumėmės į minčių vingį, galima būtų daryti prielaidą, kad jei jau kas nutiko Vilniaus senamiestyje, tai post factum gali įvykį priskirti vienokiam ar kitokiam architektūriniam kūriniui, nes jų čia apstu. Jei ne priekyje tavęs, tai už nugaros arba po dešine. Ir jeigu bažnyčių nemėgsti, tai būk malonus miesto gyventojas ir prisimink cerkves, o jei jau traukia tai, ko seniai nebėra – sinagogas.

-

Dar yra tokių tapybiškų Vilniaus vietų, kurios atveria fantastiškus vaizdus. Tik va yra bėda: save gerbiantis vilnietis pamiršta, jog yra save gerbiantis vilnietis ir į jas užsuka retai. Labai retai. Ei, guvus vilnieti, nori pavardinsiu jas..? Negėda mane skatinti? Tarsi nežinai, ką išgirsi…

-

Šafrano geltoniu nusidažę Bazilijonų vartai (Povilas Ramanauskas, „Dedikacija tapybai“)

-

Seladono žalumoje paskendęs Gedimino kapo kalnas (Tadas Jočys, „Tonas”)

-

Juodo perlo žaisme skambanti gynybinės sienos Bastėja (Alvīne Bautra, „Bar kodas”)

-

Dramblio pilkumu žvilgsnį kaustanti Šv. Kazimiero koplyčia (Sanda Skujiņa, „Fuetė”)

-

Žaros mirguliavime, du kart paroje, degančios Šv. Onos koplyčia ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia (Dalia Juodakytė, šešių dalių serija „Paslaptys”)

-

Persiškame rausvume paskendusį Vilniaus senamiestį leidžianti pamatyti Šv. Išganytojo kalva (Kristina Česonytė, „Be pavadinimo”)

-

Nebyliai perbalusi, nelyginant kokia gyvanašlė, Šv. Augustijonų bažnyčia (Krista Dzudzilo, „NEUTER III neuter 1”)

-

Rodos, net įkaitusi iki baltumo Šv. Petro ir Povilo bažnyčia (Marta Ivanova, „Be pavadinimo 4”)

-

Perlamutre ir praeivių žingsniuose pasislėpusi Šv. Kotrynos bažnyčia (Veiko Klemmer, „Rayman”)

-

Inkarnato spalva nusipudravusį Vilnių rodanti Šv. Jono bažnyčios varpinė (Alise Medina, „Ji”)

-

Ar tiek pakako, kad vėl iš seniai numegzto ir pamiršto atminties pilkumo išnirtų prisminimai apie pirmą bučinį? Pirmą knygą? Pirmą aušrą?..

-

Paskutinį Mylimojo portretą tapiau kraujo raudonumo aksome paskendusios Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios frontono akivaizdoje. Su šiuo portretu matyt žaidžiau daugiausiai. Tiksliau vis dar tebežaidžiu. Būtent jame, visiškai nevilnietiško veido monologe su Vilniumi, sutalpinti gebėjau daugiausiai šio miesto vietų, garsų, spalvų ir kvapų – daugiausiai Vilniaus tekstūriškumo ir formos.

-

Šešias paras, nemaitinusi savo dvasios žvėries jokiais prancūziškais eklerais ar kitokiomis paikomis vaišėmis, visa esatimi buvau tapybos procese, o gal, velniai rautų, ir pati tapau tapybos procesu. Kažkokiu būdu panirusi į kašmyrinės nakties švelnumą ir vis kvatodama pagavau save supratusią, kad Vilnius yra puikus miestas įsimylėti. Ir ne kažką kitą, o save kito vaizdinyje. Save šalia kito.

-

Tą vaizdinį neretai supinu su miesto panorama, kuri, priešingai nei dabar tik ką įsivaizdavai, nėra nuo kažkokio aukšto miesto taško. Dažniausiai tai panorama iš žemesio taško (kaip dailės žodynas nurodo – varlės perspektyva), maždaug tokio aukščio nuo žemės, kokio ūgio esu, nes tik tiek manoji asmeninė panorama gali siekti. Maždaug lygiai vieną metrą ir šešiasdešimt devynis centimetrus.

-

Sekmadienis – palaiminga diena Vilniuje. Visi mes iš dalies panyram į Stendalio aprašytą kristalizacijos būseną. Kažkur labai arti beprotybės, stengiamės lėtinti laiko tėkmę, vietoje to, kad tiesiog kvatotume jai į akis. Paskęstame besaikėje atidoje kitiems ir pamirštam, kad viskas vis vien suaidi širdies dūžiais į Vilnelės judantį paviršių.

-

Išeinam patenkinti iš muziejaus ir tada, staiga, saulei sušvitus, prisimenam patikusių kino filmų bilietus (bet ne filmus), mylimiausios knygos viršelį (bet ne citatą), močiutės rankas (bet ne veidą), seną ir pageltusią vaikystės nuotrauką (bet ne megztinio kvapą, su kuriuo joje esam) – ir visa tai ne eksponuojami darbai, o potėpiai, atspalviai, tekstūriškumas ir medžiagiškumas. Iš viso to mes sukuriam asmeninį muziejų, į kurį bilietus ne parduodame, bet įteikiame vos keliems žmonėms per gyvenimą. Ir tai tikroji ir kultinė jaunos, niekada nemirštančios tapybos paroda, kurios atidarymas būna grandiozinis momente, bet pamirštas valandų ir pavasarių tekmėje. Ir vėl prisimintas restauruojant ekspozicijos eiliškumą rudenį.

-

Ir kartais, tokiomis akimirkomis, kaip pastaroji, skaitydama tekstus pagalvoju, kad nors tu ką, lai tie didieji filosofai, menotyrininkai ir meno istorikai ima ir susipeša kokioje nors sau lygioje kovoje. Lai apsibrėžia sau sąvokų definicijas ir jomis žongliruoja valandų valandas bandydami susikalbėti ar išrasti kokią novatorišką konstantą, nes, jei tu manęs paklaustum, kas man šiandien yra tapyba, aš visų pirma tau atsakyčiau, kad man tai tikrai ne forma, spalva ar linija. Tai kažkas nebeapčiuopiamo tarp roko, bliuzo ir klasikos. Tarp šypsenos ir kvapų. Tarp juodos, tamsiai mėlynos ir raudonos. Kažkas tarp šokolado, vyno, viskio ir campario. Tai – kartumas, dangus, garbanoti plaukai, flanelio marškiniai naktį ant sudirgusios nuo šalčio odos. Štai ką aš matau žiūrėdama į jauną tapybą (kuri tikrai ne tik kad nemirė, bet pašaipiai žvelgia į mus (taip galvojančius) iš kitos gatvės pusėje esančios kavinės gurkšnodama savo juodą espresso ir vartydama Vogue renkasi suknelę pompastiškoms sugrįžtuvėms).

-

Aš regiu prisiminimą ir ateities nostalgiją, kurią rodos tas kažkas, tapydamas būtent Tau, kūrė ir projektavo. Matau net užsimerkusi, tiesiog stovėdama prieš darbą.

-

Ir viso to glorija – Tavo vaizdinys manyje

-

nes mudu mirtingi Vilniaus potėpiai žavingiai pamirštoje drobėje