Meno rezidencija Lisabonoje, paroda Vilniuje ir piniginė premija – tokį rinkinį šiemet gavo geriausias Baltijos šalių jaunasis tapytojas. Tarptautinė komisija įdomiausia pripažino lietuvę Moniką Plentauskaitę. Jaunojo tapytojo prizas Vilniuje įteiktas 10 kartą. Ta proga sostinėje atidarytos net kelios parodos. Dėl geriausiojo jaunojo menininko vardo varžėsi beveik 100 Baltijos šalių jaunųjų tapytojų. Išrinkta Vilniaus dailės akademijos absolventė M.Plentauskaitė. Tarptautinės komisijos teigimu, menininkės darbuose dera tapybos technika ir konceptualus..

.. / Skaityti

Jaunojo tapytojo prizas kviečia švęsti dešimtmetį kartu. Šiemet dėl pagrindinio „Jaunojo tapytojo prizo“ konkuravo 72 Lietuvos, Latvijos ir Estijos iki 30 metų menininkai, iš kurių darbų tarptautinė komisija atrinko 15 finalininkų: Arnolds Andersons / LV; Kęstutis Juršėnas / LT; Liisa Kruusmägi / EE; Linda Lagzdina / LV; Sandra Strele / LV; Laura Igovena / LV; Monika Radžiūnaitė / LT; Monika Plentauskaitė / LT; Justine Seile / LV; Jurgis Tarabilda / LT; Ieva Juršėnaitė / LT; Eglė Norkutė / LT; Solveig Lill / EE; Gabrielė Vingraitė / LT; Aira Urbonavičiutė..

.. / Skaityti

Jaunojo tapytojo prizas (JTP) – vienas pirmųjų ir vienas reikšmingiausių meno renginių Baltijos šalyse, vykstantis nuo 2009 metų. Šis projektas sujungia Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunuosius menininkus bendram tikslui – pristatyti savo šalies tapatybę, meno mokyklų praktikas ir asmeninį kūrybos potencialą. Menotyrininkų teigimu, projektas jau tapo savotišku Baltijos šalių jaunosios kartos tapybos metraštininku, svarbia jaunųjų kūrėjų platforma. Pagrindinis projekto tikslas  – pristatyti perspektyviausius ir ryškiausius jaunosios kartos tapytojus..

.. / Skaityti

Puslapis 1 iš 19  > >>

Aš negaliu – mes galim

 

Tekstą pradedu teiginiu, jog tavo, tapytojau, tapytas paveikslas nėra vien tavo nuopelnas ir džiaugsmas. 

Pastarasis teiginys man pačiam tampa vis svarbesnis ir vis labiau aiškėja. Aplinka, situacijos kūrimo procese mus įtakoja, tad ir rezultatą, taip pat. Šiandien, kalbėdamas apie savo kūrybą, negaliu sakyti, jog tas paveikslas ar bet koks piešinys yra mano. Visa, ką aš padarau esu dėkingas žmonėms, situacijoms su kuriomis susiduriu kiekvieną dieną. Tad rezultatas yra minčių, pokalbių, veiksmų, atspindžių forma, tik vizualia išraiška.

Temą, kurią stengiuosi įvardinti šiame rašte, noriu įvardinti tapytojo kaip menininko susireikšminimą tokiuose renginiuose kaip šis konkursas. Dalyvaudami konkursuose mes ieškome bendravimo, galimybių, atgalinio ryšio kas jaunam žmogui yra ypač svarbu ir reikalinga. 

Tapytojui gali atrodyti, jog jis daro didelį darbą, net patį didžiausią, rinkdamas temą, idėją, priemones, vaizdus fiksuojant, ar kokiu kitu būdu ieško tyrimo lauko. Bet baigtas rezultatas, kurį mes galim matyti yra baigtas tik santykyje tarp meno kūrinio, tapytojo ir žiūrovo. Konkursas leidžia tai pajusti ir suteikia galimybę žengti toliau. 

 Prisiminus profesorių pasakojimus apie gūdžių laikų kūrybą, kuriems būtina buvo ja dalintis draugų būryje ir taip kvėpuoti kartu viens kitą skatinant, palaikant. Aktyviai dalindavosi komentarais, gal net ir fizižkai neliesdami rezultato. Ir tuom manau galima paaiškinti stiprų Lietuvos reiškinį, buriantis į grupes, pavyzdžiui Angis, 24, Keturios, Post Ars ir tikrai yra jų daugiau... Tokiu būdu, galima gauti atgalinį ryšį, ne tik eksponuojant kūrinį, bet ir jo tapymo metu.

 

Mintis, kuri davė postūmį pastebėjimui, jog ne vien nuo menininko rankos svarbus “ale baigtinis rezultatas”, ZOO žurnale perskaitytas interviu su Glen Brown, kuris į klausimą apie jo tapybą, sako, jog tai ne visai jo tapyba. Pasakojo, jog kūrimo procese supa žmonės, dažnai išsakantys savo pamastymus, kurių išklausoma ir diskutuojama. Pirmieji žiūrovai/dalyviai  tokiu būdu prisiliečia, įsibrauna į kūrinio eigą ir pakreipia rezultatą. Tad, galiausiai rezultatas priklauso ne nuo vien tapančiojo rankos ir galvos. 

 Visada yra santykis. Ir neabejoju, kad ir koks jaunasis tapytojas yra pasiputęs ir susireikšminęs, jam yra reikalingas santykis su supančiais žmonėmis ir aplinka kurie įtakoja rezultatą.

 Galiausiai, neįmanoma be Dievo malonės, randant jėgų pateikti padarytą rezultatą jo skaitymui. Juk dalyvauji su tikėjimu, jog tai duos galimybę. Ir vienareikšmiškai duoda ir gauni. Už tai esame dėkingi.

 O viskas prasideda iš alkio – taip vadinu man duotą smalsumą, bet alkis toks lyg platesnis žodis – noras čiupinėti, tyrinėti ir ryti informaciją, kuri skraido ore ir patirtis su dovanotu talentu padeda išpildyti.

Tad ir aš gavau šią malonę tapybos tyrinėjimui.

Tapybą suprantu kaip mąstymo, matymo būdą, kaip komunikacijos būdą. Man neužteko tiesiog tyrinėjimo ar žaidimo. Aš norėjau tuom dalintis ir bendrauti, gauti atgalios ir taip toliau. Tad ir aš dalyvavau 2009 Jaunojo tapytojo prizo konkurse.

 

Dalyvaudamas siekiau laimėti. Tad šiame procese vėl gi dalyvavo mane supantys žmonės, studijų vadovai, kolegos ir pan. Tuo metu pradėjau gilintis į maketavimo ir foto koregavimo programas, kurios įtakojo pateiktą rezultatą. Aš klausiau patarimo, nuomonės, kurį kūrinį siūlyti. Galop, turi reikšmės kaip aš savo paveikslą matau kontekste – šio meto tapybos kontekste. Manau ir kiekvienam yra svarbu dalintis kūryba, ja šnekėti. Kurti pokalbį vaizdine ir verbaline kalba, ir svarbia jutimine kalba. Tai nėra monologas -svarbu pokalbis. O pokalbis galimas ir replikuojant dailės istoriją, save, aplinką, daug ką. Svarbu sugebėti artikuliuoti. O artikuliuoti mokausi kiekvieną dieną. Su kiekvienu iššūkiu, alkis tik didėja.

 Pasiryžimas dalyvauti konkurse jau yra pozicijos pasirinkimas. Pozicijos stiprinimas ir aiškumas suteikia stiprybės pačiam tapytojui. Šioje vietoje nuskambėjo frazė – nutapyti paveikslą reikia drąsos. Drąsos ne tiek kiek prisiliečiant prie dažo, bet nuolat klausiant savęs kodėl. Ne dėl nostalgiškų jausmų tapybai, bet kodėl turiu tapyti ir matyti kaip tapytojas šiandien.

 Jaunojo tapytojo prizo konkursas tai yra kaip bendravimo forma. Turim galimybę bendrauti, dalintis išvadomis, ar klausimais ir įdomiai leisti laiką ten kur renkamės. 

Pateikdamas kūrinį prizo konkursui prašau dėmesio, išklausymo ir naujų iššūkių.

Dalyvavimas trijų baltijos šalių jaunųjų tapytojų išplečia kontekstą ir vienija mus. Galime pradėti galvoti ir dalintis ieškodami savo unikalumo, kaip šių šalių tapantys atstovai. Tas unikalumas įmanomas siekiant ieškoti tąsos gerbiant tradiciją, mokytojus ir aplink esančius žmones, kurie padeda mums kvėpuoti.

 Man džiugu, jog konkursas yra skirtas visoms baltijos šalims ir tikiuosi, jog ribos tik plėsis. Tam reikia visų mūsų – organizatorių, dalyvių, komisijos, remėjų ir palaikymo komandos šalia/kartu. Nes vienas negaliu – galim mes visi.

 

 

Andrius Zakarauskas

tapytojas, Jaunojo tapytojo prizas 2009 nugalėtojas 

Dailu